Angliavandeniai ir DIABETAS

Kai girdime žodį „angliavandeniai“, tai tarsi viskas ir aišku kam jie skirti: juk anglimis kūrendavo pečių, kad gautume šilumą-energiją. Taigi, iš tiesų pagrindinė jų užduotis – aprūpinti mūsų organizmą pakankamomis energijos atsargomis. Tačiau atsirado dar du terminai: “greitieji“ ir „lėtieji“ angliavandeniai. Ką gi jie ten greitina ir ką stabdo? Kodėl vieni tituluojami „geriečiais“, kiti „blogiečiais“?

Angliavandeniai – tai kuras kiekvienai mūsų organizmo ląstelei ir ypač smegenims. Jų dėka mes galime mąstyti, kurti. Šios makromedžiagos būtinos kraujo ląstelėms, kepenų ir inkstų audiniams. Angliavandeniai dar dalyvauja „banko“ veikloje: kai organizmas gauna jų per daug, angliavandenių perteklius tuoj pat paverčiamas atsargomis (glikogenu), kurias „bankas“ riebalų pavidalu kaupia tarp raumenų, kepenyse ir riebalinėse ląstelėse. Kai tik organizmui pradeda trūkti energijos (badaujame, stipriai sportuojame), „bankas“ išduoda sukauptas atsargas, neleisdamas plazmoje nukristi gliukozės lygiui iki kritinės ribos. Angliavandeniai – tai įvairiausių dietų taikinys. Vieni juos liepia iš viso išmesti iš mitybos, kiti nurodo vartoti tam tikrą kiekį, treti aiškina su kuo juos derinti. Žodžiu, norint žinoti kiek, ko ir kada jų reikia, vertėtų apskritai suprasti kas čia per „baubas“.

„Paprastieji“ angliavandeniai

Turi trumpą molekulių grandinę, kuri organizme greitai suyra ir virsta energija, t. y. „greitieji“ angliavandeniai. Jie greitai pakelia gliukozės kiekį kraujyje. Jiems priklauso cukrus (runkelių, cukranendrių), medus, salyklas, pieno cukrus-laktozė, fruktozė iš saldžių vaisių, taip pat rafinuoti grūdai, kruopos, vaisiai. „Greitieji“ angliavandeniai paprastai yra nutukimo, lėtinių ligų, diabeto priežastis. Dar jų blogybė ta, kad patekę į storąjį žarnyną, aktyviai maitina mikrobus, kurie sukelia pilvo pūtimą, uždegimines ligas bei kelia blogąjį cholesterolį. Tai dažniausiai aukšto glikeminio indekso produktai.

„Sudėtiniai“ angliavandeniai

Turi ilgas sacharidų molekulių grandines. Jos fermentų pagalba organizme suskyla pamažu į paprastas cukraus molekules, tolygiai atiduodamos organizmui energiją. Jie vadinami „lėtaisiais“-“geraisiais“ angliavandeniais, nes pamažu, stabiliai kelia gliukozės lygį plazmoje. Tokie angliavandeniai paprastai turi žemą glikeminį indeksą ir nesukelia cukraus, o tuo pačiu ir energijos šuolių kraujyje. Tai krakmolingi angliavandeniai – kruopos, grūdai, ankštiniai, bulvės. Pektinai – tai žėlė konsistencijos angliavandeniai iš augalų, kurie ne tik yra aukštos maistinės vertės, bet dar turi ir detoksikuojančių savybių. Trečia „lėtųjų“ angliavandenių rūšis-ląsteliena. Organizme nėra fermentų, kurie suskaidytų ląstelieną, bet ji mums be galo reikalinga. Ląsteliena stimuliuoja peristaltiką ir atlieka „šluotos“ bei kenksmingas medžiagas absorbuojantį vaidmenį. Jos gausu augaliniame maiste.

Patys paprasčiausi angliavandenių struktūros vienetai-sacharidai. Pagal sacharidų molekulių kiekį angliavandeniai skirstomi: *monosacharidai (paprasta, maža molekulė) *disacharidai (sudaryta iš dviejų sacarido molekulių) *oligasacharidai (iki 10 sacharido molekulių) *polisacharidai (molekulę gali sudaryti iki kelių tūkstančių paprastųjų sacharido molekulių) Kuo trumpesnė, paprastesnė molekulė, tuo ji greičiau skyla ir gliukozė patenka į plazmą. Gliukozės įsiurbimui reikalingas insulinas. Ypač jo reikia, kai yra gliukozės perteklius kraujyje. Juk turi būti mūsų fabrikėlyje tvarka!

Kai per daug „darbininkų“ (gliukozės) išeina į gatves, reikia siųsti „policininkus“ (insuliną). Jei trūksta organizme pastoviai tvarkos, t. y. nuolat maištauja „darbininkai“, o „policijos“ pajėgos per mažos, išsivysto diabetas. Pirmo tipo diabetas dažniausiai pasitaiko vaikų tarpe, kai sutrikusi insulino gamyba, t. y. praktiškai jo nėra. Antro tipo cukrinis diabetas – kai „darbininkai“ neklauso „policininkų“. Insulinas kraujyje yra, bet jis nesugeba nunešti gliukozės į ląsteles, nes jos neatveria durų. Tuomet kraujyje pastoviai būna labai aukštas gliukozės lygis, kuris neigiamai veikia audinius ir kraujagysles. Badaujančios ląstelės maitinimuisi naudoja kitas medžiagas – baltymus ir riebalus. Skaidant šias medžiagas iki paprastųjų cukrų, formuojasi pašaliniai, toksiški skilimo produktai. Žodžiu, abiejų tipų diabeto pradžia – pavojingai aukštas cukraus lygis kraujyje, t. y. gliukozės metabolizmo disfunkcija.

Sveikam organizme gliukozės metabolizmas vyksta taip:

*valgome maistą *jis virškinamas. Maistas skyla į paprastus cukrus, kurių didesnę dalį sudaro gliukozė *gliukozė patenka į kraują ir keliauja į ląsteles *kasos gaminamas insulinas dirba durininku: atveria ląstelių duris, kad galėtų įeiti gliukozė. Dalis jos virsta energija, o perteklius virsta riebalais. Trūkstant gliukozės riebalai vėl paverčiami energija arba metai iš metų nesunaudoti kaupiasi ant vidaus organų, šlaunų, pilvo ir t.t…

Susirgus diabetu, šis procesas sutrinka. Diabetu sergantiems nepadeda nei šiuolaikiniai vaistai, nei chirurgija. Geriausiu atveju vaistai jiems leidžia prisitaikyti prie esamos padėties, tačiau ligos priežasties nepašalina. Bet išeitis yra. Antro tipo cukrinis diabetas gali būti kontroliuojamas tik teisingai maitinantis.

Nekontroliuojamas diabetas gresia komplikacijomis: širdies ligos, insultas, aukštas kraujospūdis, aklumas, inkstų ligos, amputacijos, dantų ligos ir t.t. Stipriausiai su diabetu susijęs faktorius-antsvoris. Diabeto pasaulio žemėlapis labai įvairus.

Anglų gydytojai Harold Percival Himsworth 70-aisiais metais atliko tyrimus ir vėl pakartojo juos po 30 metų. Išvada aiški: šalyse, kur vyravo vakarietiški mitybos įpročiai , t. y. daug gyvūninės kilmės baltymų, kaloringas maistas, gyvūninės kilmės riebalai, sergamumas diabetu buvo labai aukštas (JAV, Anglija, Olandija, Škotija). Ten, kur mityboje vyravo mažai riebalų, gyvūninių baltymų, o daug sudėtinių lėtųjų angliavandenių, skaidulinio maisto ( t. y. augalai), sergamumas buvo labai mažas. Vienas žymiausių mokslininkų ir mitybos specialistų daktaras James Anderson tyrė mitybos ir diabeto sąsajas. Jis įrodė, kad pakeitus mitybą, jau po 3 savaičių I tipo diabeto ligoniams leidžiamo insulino jau reikėjo 40% mažiau! O kraujo cholesterolis sumažėjo 30%. II tipo diabeto ligoniai maitindamiesi daug skaidulų, mažai riebalų turinčiais produktais pasiekė dar įspūdingesnių rezultatų: iš 40 ligonių po 26 dienų 36 jau gyveno be vaistų.

Kaip matome, diabetą galime įveikti. Diabeto galime ir neužgyventi. Kuo mažiau perdirbti visi augalinės kilmės produktai kasdien turėtų būti įtraukti į Jūsų mitybos racioną. Viskas slypi šaukšto galioje!

Rita Šilenskienė
Subalansuotos mitybos ekspertė

Kursai internetu

Jei norite išmokti tvarkingai maitintis pagal savo amžių, aktyvumo lygį ir gyvenimo būdą, esu pasiruošusi Jums padėti. Kursų internetu metu Jus išmokysiu išgirsti savo organizmo siunčiamus signalus, susitvarkyti mitybą, pagerinti savijautą ir išvaizdą.

Sužinokite daugiau